Kauno KM “Perkūnas” – „SKIRGESA” – MKL U19 čempionai!
Treneris Nauris Baranauskas šią sporto šaką pažįsta iš įvairių perspektyvų – kaip žaidėjas, kaip strategas ir kaip jaunųjų talentų ugdytojas. Šiame interviu jis dalijasi savo kelione krepšinyje, svarbiausiais treniravimo principais bei patarimais jauniesiems žaidėjams, siekiantiems aukščiausių rezultatų. Kokie didžiausi iššūkiai laukia jauno sportininko ir kas lemia sėkmę aikštėje bei už jos ribų? Apie tai kalbamės šiandien.
Krepšinis Lietuvoje yra daugiau nei sportas – tai mūsų kultūros dalis. Kaip prasidėjo Jūsų kelias krepšinyje ir kas Jus įkvėpė tapti treneriu?
– Dar būdamas visai mažas ir gyvendamas JAV su tėvais, girdėjau daug pasakojimų apie tai, kaip Lietuvoje mylimas krepšinis, kokie aistringi sirgaliai, kokia mūsų šalies krepšinio istorija ir laimėjimai. Grįžus į Lietuvą, tėtis vesdavosi mane į Kauno „Žalgirio“ rungtynes, o netrukus užrašė į krepšinio treniruotes. Nuo tada šis žaidimas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. O tapti treneriu įkvėpė paprastas dalykas – vaikystėje visą laiką galvojau tik apie krepšinį, todėl pasirinkimas, kuo noriu būti ateityje, buvo lengvas.
Rungtyniaujate įvairiose mėgėjų lygose. Kaip ši patirtis padeda Jums treniruojant jaunus KM „Perkūnas“ žaidėjus?
– Žaisdamas pats analizuoju savo klaidas: kodėl jas padariau, ką galėjau daryti kitaip. Šia patirtimi dalinuosi su jaunaisiais žaidėjais, aiškindamas, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Taip pat žaidžiu su patyrusiais krepšininkais, iš kurių mokausi ir perimu jų patarimus. Man tai ne tik žaidimas, bet ir nuolatinė mokymosi galimybė.
Kokius pagrindinius tikslus keliate savo auklėtiniams tiek aikštėje, tiek už jos ribų?
– Treniruočių metu reikalauju maksimalių pastangų – nesvarbu, ar pratimas pavyksta iš pirmo karto, svarbiausia bandyti, stengtis, kol pavyks. Kartais vaikai nusivilia, atsisėda ant suolelio, bet skatinu juos vėl mėginti. Tokia patirtis ugdo charakterį – gyvenime ne viskas pavyksta iš karto, reikia įdėti daug darbo. Už aikštės ribų akcentuoju pagarbą kitiems, ypač vyresniems žmonėms, mokau tinkamo bendravimo, nes tai labai svarbu kiekvienam žmogui. Taip pat daug kalbame apie patyčias – jos neturi būti toleruojamos, nes daro didžiulę žalą psichologinei sveikatai. Man svarbiau, kad mano auklėtiniai užaugtų gerais žmonėmis, o ne tik gerais krepšininkais.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate dirbdamas su jaunais sportininkais?
– Vienas pagrindinių iššūkių – vaikų požiūris į krepšinį. Daugelis tikisi, kad treniruotės metu tiesiog žais rungtynes, nesuprasdami, kad reikia mokytis technikos, atlikti pratimus. Tokius vaikus sudėtingiau motyvuoti, tačiau laikui bėgant jie supranta, jog tobulėjimas reikalauja daugiau nei tik žaidimas.
Ar pastebite, kaip keičiasi jaunųjų krepšininkų požiūris į darbą, discipliną ir sportą apskritai per pastaruosius metus?
– Kai kuriems vaikams iš pradžių sunku suvokti, kad krepšinis – ne tik rungtynės, bet ir nuolatinis darbas. Tačiau laikui bėgant jų požiūris keičiasi. Yra vaikų, kuriems nereikia aiškinti – jie patys nori tobulėti, ateina pasitarti, kaip geriau atlikti pratimus. Su tokiais dirbti yra didžiausias malonumas.
Kokių savybių reikia jaunam krepšininkui, kad jis galėtų sėkmingai žengti link profesionalo kelio?
– Svarbiausia – noras tobulėti, analizuoti savo klaidas, mokytis iš kitų, nebijoti nesėkmių. Net geriausi pasaulio krepšininkai klysta, bet jie nesustoja ir toliau dirba. Nors ne visi tampa profesionaliais žaidėjais, tačiau su užsidegimu ir atsidavimu galima smarkiai padidinti savo galimybes.
Kaip vertinate dabartinę jaunųjų Lietuvos krepšininkų rengimo sistemą? Ar yra dalykų, kuriuos reikėtų keisti ar tobulinti?
– Nors Lietuva vadinama krepšinio šalimi, dažnai atrodo, kad sąlygos neatitinka šio statuso. Trūksta modernių sporto bazių su tinkama įranga, dažnai tenka treniruotis mokyklų salėse, kur nėra tinkamos grindų dangos, reguliuojamų krepšių. JAV universitetuose ar net vidurinėse mokyklose sąlygos būna kur kas geresnės. Taip pat pasigendame lengvai prieinamos kokybiškos informacijos treneriams – dažnai patys perkame mokomąją medžiagą iš užsienio. LKF organizuojami seminarai yra geras žingsnis, tačiau juose dažnai pristatoma informacija, kuri jau yra žinoma arba pasenusi.
Jūsų nuomone, ko trūksta daugumai jaunų žaidėjų, kad jie galėtų prasimušti į aukštesnį lygį? Fizinio pasiruošimo, taktinio išprusimo ar mentaliteto?
– Visi šie aspektai svarbūs, tačiau, mano nuomone, svarbiausias yra mentalitetas. Yra protingų žaidėjų, kuriems trūksta fizinių duomenų, ir fiziškai stiprių, bet prastai mąstančių aikštėje. Tačiau net talentingiausias krepšininkas nieko nepasieks, jei nepasitikės savimi ir bijos žaisti svarbiose rungtynėse.
Ką norėtumėte palinkėti jauniesiems krepšininkams, kurie svajoja apie didžiąją krepšinio sceną?
– Norėčiau palinkėti niekada nepasiduoti ir neleisti niekam pasakyti, kad kažko negalite. Svajokite, bet kartu ir dirbkite dėl savo svajonių – tik taip jos gali tapti realybe
Susijusios naujienos
